TAURAGĖS RAJONO SAVIVALDYBĖ

Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Kodas 188737457
Respublikos g. 2, 72255 Tauragė
Tel.: (8 446) 62 813, 62 810 Faks.: (8 446) 70 801
El. paštas savivald@taurage.lt

Svetainės struktūra
  • Mano duomenys
  • Mero gyvenimo aprašymas
  • Mero darbotvarkė
  • Mero priėmimo valandos
  • Mero žodis
  • BENDRIEJI PLANAI
  • SPECIALIEJI PLANAI
  • Naujienos
  • Pagrindinė svetainė
  • Neįgaliesiems
  • Naujienos
  • Naujienų prenumerata
  • Savivaldybė
  • Meras
    Mero priimamasis
    Mero darbotvarkė
    Mero pavaduotojas
    Taryba
    Tarybos nariai
    Tarybos veiklos reglamentas
    Komitetų sąrašas
    Komitetų posėdžiai
    Tarybos frakcijos
    Tarybos komisijos
    Etikos komisijos sprendimai
    Kontrolės ir audito tarnyba
    Administracija
    Padaliniai
    Vidaus darbo tvarka
    Administracijos nuostatai
  • Veiklos sritys
  • Administracinė informacija
  • Nuostatai
    Planavimo dokumentai
    Darbo užmokestis
    Paskatinimai, apdovanojimai
    Viešieji pirkimai
    Biudžeto vykdymo ataskaitų rinkiniai
    Finansinių ataskaitų rinkiniai
    Ūkio subjektų priežiūra
    Kokybės valdymas
    Skoliniai įsipareigojimai
    Nauji skoliniai įsipareigojimai
    Mokėtinų ir gautinų sumų ataskaita
    Vadovų darbotvarkės
    Administracinės naštos mažinimas
    Tarnybiniai lengvieji automobiliai
  • Teisinė informacija
  • Teisės aktai
    Tarybos sprendimai
    Mero potvarkiai
    Administracijos direktoriaus įsakymai
    Teisės aktų projektai
    Pirminė teisinė pagalba
    Tyrimai ir analizės
    Teisės aktų pažeidimai
    Posėdžiai
    Tvarkos ir taisyklės
  • Skelbimai
  • Konkursai, atrankos
    Viešieji pirkimai
    Adresai
    Aukcionai
  • Paslaugos
  • Informacinės rinkmenos
    Prašymai
    Administracinių ir viešųjų paslaugų sąrašas
    Administracinės ir viešosios paslaugos
    Elektroninės paslaugos
  • Kultūra
  • Kultūros centras
    Tauragės krašto muziejus
    Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka
  • Sportas
  • Švietimas
  • Švietimo skyriaus informacija
    Aktuali informacija
    Kontaktai
    Veiklos planavimas
    Suaugusių švietimas
    Tarybos sprendimai
    2004 m.
    2005 m.
    2006 m.
    2007 m.
    2008 m.
    Švietimo stebėsena
    Mokyklų tinklo pertvarka
    Metodinių būrelių veikla
    Mokymo įstaigos
    Išorinis vertinimas
    Neformalusis švietimas
    Vasaros poilsio programos
  • Jaunimas
  • Informacija
    Jaunimo reikalų taryba
    Jaunimo organizacijos
    Nuorodos
  • Aplinkos apsauga
  • Asbesto šalinimo programa
    Atliekų tvarkymas
    Atliekų surinkimo grafikai
    Medžioklė
    Želdiniai
    Aplinkos apsaugos rėmimo specialioji programa
    Aplinkos monitoringas
    Poveikio aplinkai vertinimas
  • Kalba
  • Sveikatos apsauga
  • Naudinga informacija
  • Socialinė parama
  • Naudinga informacija
    Programos
    Atmintinės
    Socialinės paslaugos
  • Žemės ūkis
  • Vaiko teisių apsauga
  • Architektūra ir statyba
  • Geodezija ir GIS
  • Adresai
  • Klausimai - Atsakymai
  • Savivaldybės klausimai
    Bendrieji klausimai
    Pasiūlymai savivaldybei
  • Civilinė metrikacija
  • Tuokiasi
    Statistika
  • Vyriausybės atstovas
  • Tarptautinis bendradarbiavimas
  • Teritorijų planavimas
  • Pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai
    Patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai
    Techniniai projektai
    Žemėtvarkos projektai
    PAVA, PVSV ir SPAV informacija
    Visuomenei svarbūs statiniai
    Informaciniai pranešimai
  • Civilinė ir priešgaisrinė sauga
  • ĮSTAIGOS, ĮMONĖS, TEIKIANČIOS VIEŠĄSIAS PASLAUGAS
  • Biudžetinės įstaigos
    Įmonės
    Valdybos
  • Nevyriausybinės organizacijos
  • Bažnyčios
    Bendruomenės
    Visuomeninės organizacijos
  • Ekonomika, projektai, investicijos
  • Savivaldybės turtas
    Nuomojamas turtas
    Projektai
  • Korupcijos prevencija
  • Opozicijos veikla
  • Gyventojams
  • Naudinga informacija
    Klausimai - Atsakymai
    Savivaldybės klausimai
    Bendrieji klausimai
    Pasiūlymai savivaldybei
    Būstas
    Aktuali informacija
    Socialinė parama
    Taisyklės ir tvarkos
    Konkursai į valstybės tarnyba
    Daugiabučių valdymas
  • Verslininkams
  • Viešieji pirkimai
    Elektroninės paslaugos
    Licencijos ir leidimai
    Teritorijų planavimas
    Tauragės miesto bendrasis planas
    Tauragės rajono bendrasis planas
    Socialiniai-ekonominiai rodikliai
    Aktuali informacija
    Naudingos nuorodos
    Informacija apie ES paramą verslui ir kiti kvietimai
  • Turistams
  • Žemėlapiai
    Turizmo paslaugos
    Aktyvus poilsis
    Turistiniai maršrutai
    Lankytinos vietos
  • Rajonas
  • Tauragės istorija
    Herbas ir vėliava
    Garbės piliečiai
    Nuostatai
    Garbės ženklas
    Nuostatai
  • Seniūnijos
  • Batakių
    Gaurės
    Lauksargių
    Skaudvilės
    Tauragės
    Tauragės miesto
    Žygaičių
    Mažonų
  • Nuorodos
  • KOKYBĖS VALDYMAS
  • Struktūra ir kontaktai
  • Meras
    Kontaktai
    Valdymo struktūros schema
    Vadovų darbotvarkės
    Komisijos
    Asmenų aptarnavimas
    Įstaigos, įmonės teikiančios viešąsias paslaugas
    Biudžetinės įstaigos
    Įmonės
    Seniūnaitijos
  • Atsijungti
  • Teisės aktų projektų paieškos forma
  • | Tauragės istorija

    Lietuvos pietvakariuose, ant Jūros upės kranto, prie Karaliaučiaus–Rygos kelio, jau kelis šimtmečius gyvuoja miestas, mūsų sentėvių gražiai pavadintas Taurage. Tauragės vardas sudėtas iš dviejų žodžių – tauras ir ragas. Jis primena, kad šiose žemėse būta miško galiūnų taurų, o iš jų ragų meistrai gamino ragus (trimitus), ginklus, taures midui gerti ir kitus reikmenis. Čia plytėjo didžiulės girios, dėl to buvo puikios sąlygos medžioti, ugdyti verslus. Vandens keliais – Šešuvimi, Jūra, Nemunu – buvo susisiekiama su tolimais kraštais, vežami kailiai, medus, vaškas, derva ir kitos tradicinės lietuvių prekės, parsivežama buičiai ir karybai reikalingų dalykų. Istorijos vingiuose Tauragė atsidūrė dviejų skirtingų etninių, religinių, politinių pasaulių terpėje. Kartkartėmis šis kraštas turėjo būti siena, skiriančia šiuos pasaulius, o kartais – juos jungiančiu tiltu. Dėl to šis kraštas, tarsi pušelė prie didelio kelio, įgijo tik jam būdingą charakterį ir savitą, nepakartojamą atspalvį. 

    Rašytiniuose šaltiniuose Tauragė minima tik XVI a. pradžioje, bet miesto įkūrimas siekia ankstyvesnius laikus. XIII–XIV a. per jo apylinkes ėjo svarbūs kryžiuočių keliai į Lietuvą. Kryžiuočių veržimasis į Žemaičių žemę baigėsi tik po Žalgirio mūšio. Miestui pradžią teikė Tauragės dvaras. XV a. antroje pusėje dvaras priklausė Kontautams. Mirus Jonui Kontautui, dvaras per pastarojo žmoną Jadvygą Aleknaitę-Kontautienę, ištekėjusią už Stanislovo Bartoševičiaus, perėjo paskutiniajam. 1507 m. Tauragėje pastatoma katalikų bažnyčia, kurią fundavo Vilniaus vaivados Aleknos Sudimantaičio duktė Jadvyga Bartoševičienė. Miesto vardas XVI a. pradžioje jau gerai žinomas svetimšaliams. Tauragė pažymėta 1526 m. B. Vapovskio ir švedų arkivyskupo Olaus Magnusu 1539 m. Šiaurės Europos žemėlapyje. 1549 m. Merkeliui Šemetai vedus Onos Bartoševičiūtės-Glebavičienės dukterį, Tauragė atiteko Šemetoms. 1567 m. Žemaitijos kaštelionas Merkelis Šemeta pastatydino Tauragėje evangelikų liuteronų bažnyčią ir įsteigė parapiją. Vėliau miestas ėjo iš rankų į rankas. 1653 m. Tauragė atitenka Lietuvos kariuomenės etmonui Jonušui Radvilai. Pastarasis, siekdamas išlaikyti savo gausias valdas Radvilų šakos giminei, vienintelę savo dukterį Oną Mariją apvesdino už pusbrolio Boguslavo Radvilos. 1669 m., po Boguslavo mirties, jo turtus paveldi nepilnametė Liudvika Karolina Radvilaitė. Tai paskutinė Biržų-Dubingių Radvilų reformatoriškosios šakos dvarų valdytoja, stipriai rėmusi Lietuvos evangelikų reformatų veiklą. 1681 m. sausio 17 d. Karolina išteka už Brandenburgo margrafo Liudviko. 1691 m., Vilniaus tribunolo tvirtinimu, Tauragė patenka Prūsijos valdovams, nors politiškai vis tiek priklausė Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Jonušo Radvilos sumanymas pertvarkyti Tauragės dvarą, miestui suteikti savivaldą, tuo pritraukiant verslininkus ir kitų kraštų amatininkus, taip ir liko neįvykdytas. 

    Tauragės dvaras, atsidūręs Brandenburgo kurfiurstų žinion, savo ūkine veikla kiek išsiskyrė nei kiti Lietuvos dvarai. Tauragei patekus Prūsijos valdžion, buvo įvesta vokiška administracija – kurfiurstai skirdavo Tauragės valdytojus. Nuo 1688 iki 1793 metų Tauragę valdė dvylika pareigūnų, kurių dauguma buvo lietuviai. Prūsijos valdovas, kaip Tauragės savininkas, buvo lygus Lietuvos didikams ir privalėjo atlikti Lietuvos ir Lenkijos valstybės įprastą mokesčių mokėjimą ir prievolę. 1793 m. rugsėjo 25 d. Gardino sutartimi Prūsijos valdovai atsisakė Tauragės ir ją su Seirijais grąžino Lietuvos ir Lenkijos respublikai. Kitų metų rugpjūčio 3 dieną savo žinion Tauragę perėmė Raseinių apskrities viršininkas Aramavičius. Rusams, prūsams ir austrams besiderint dėl galutinio Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo, prūsų karalius buvo pasiūlęs rusų imperatorei Jekaterinai II sudaryti tarp Rusijos ir Prūsijos nedidelę buferinę kunigaikštystę, į kurios ribas turėjo įeiti ir Tauragė. Šiai kunigaikštijai valdyti buvo siūlomas kunigaikštis Platonas Zubovas, Jekaterinos II mylimasis. Tačiau rusai sumanymui nepritarė. 1795 m. Tauragė, kartu su visa Lietuva, pateko Rusijos valdžion. Carienė Jekaterina II Tauragę padovanojo savo gydytojui Kruse, o šis perleido ją savo posūniui Albrechtui. 1805 m. Albrechtas Tauragės dvarą ir miestą, priklausančius Rusijos valstybės iždui, pardavė grafui Platonui Zubovui. Po Platono mirties, neišsprendus Zubovų turto pasidalinimo, Tauragė perėjo valstybės iždo žinion.  XIX a. pradžioje Tauragėje vyko dideli politiniai įvykiai. 1805–1807 m. susidarius Europos valstybių koalicijoms, kuriose dalyvavo ir Rusija, Tauragės dvaras buvo paverstas rusų caro būstine ir carinės Rusijos kariuomenės vyriausiąja tvirtove. Čia dažnai lankydavosi Rusijos caras Aleksandras I ir Prūsijos karalius. 1807 m. balandžio 14 d. Napoleonui nugalėjus rusus ties Fridlandu ir rusų kariuomenei pasitraukus į dešinę Nemuno pusę, caras Aleksandras I tų pačių metų birželio 22 d. Tauragėje pasirašė su prancūzais sutartį. Ši sutartis iš esmės buvo garsiosios 1807 m. birželio 25 d. Tilžės taikos sutarties prototipas.  1812 m. Napoleono armijai traukiantis iš Rusijos Tilžės kryptimi, traukėsi ir Napoleono sąjungininko, Prūsijos armijos, korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto H. Jorko. Rusijos armijos korpusas, vadovaujamas generolo majoro I. I. Dibičiaus, užuot puolęs prūsų korpusą, atsiuntė pas H. Jorką parlamentarus ir siūlė nesikauti, tartis. 1812 m. gruodžio 30 d. Tauragės dvaro Požerūnų malūne (6 km nuo Tauragės) buvo pasirašyta 7 straipsnių konvencija, vėliau vadinama Tauragės konvencija. Šis įvykis laikomas reikšmingu posūkiu Europos istorijoje. Tauragės konvencija pripažinta teisėta, išaukštinta kaip vokiečių tautinio išsivadavimo pradžia. 1841 m. Tauragės dvaras vėl perėjo valstybės iždo žinion, o nuo 1846 m. caras Nikolajus I majorato teisėmis padovanojo jį kunigaikščiui Hilarijui Vasilčikovui. XIX a. viduryje Tauragės miestas savarankiškumo neturėjo ir priklausė dvarui. Miestas, neturėdamas savarankiškumo, augo lėtai, be to, jo augimą trukdė nuolatiniai gaisrai. Tauragė degė 1780, 1782, 1815 ir 1836 metais. Paskutinis gaisras miestui pridarė daug žalos. Gaisras kilo gegužės mėnesį ir apėmė visą senąją miesto dalį. Gaisro metu sudegė apie 200 pastatų, tarp jų ir 1819 m. statyta didelė muitinė su sandėliais, paštas (1830 m.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1787 m.). Mieste gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Nukentėję nuo gaisro miestiečiai statėsi laikinus barakus, pasienio muitinė laikinai buvo perkelta į dvarą. Tais pačiais metais Rusijos vyriausybės įsakymu architekto Vaclovo Ritšelio buvo paruoštas ir patvirtintas naujas Tauragės miesto statybos projektas. Taip buvo kuriamas naujas Tauragės miestas ir naujoje vietoje. Naują vietą nulėmė 1836 m. pradėtas tiesti Tilžės–Rygos plentas. 1836–1837 m. buvo suprojektuotas ir 1836–1844 metais nutiestas Šiaulių–Tauragės ruožas. Naujas kelias, vedęs iš Prūsijos į Lietuvą, Požerūnų kaime, aplenkdamas Tauragės dvarą, pasuko šiauriau. Dėl aukšto Jūros upės vandens lygio, inžinierių nurodymu, plentui ir miestui buvo parinkta nauja vieta. Nutiesus per Tauragę naują plentą, miestas ima sparčiai augti. Tam turėjo reikšmės patogi miesto geografinė padėtis, pasienio gyvenvietės statusas, nulėmęs aktyvų miesto ūkinį-prekybinį gyvenimą. Pagrindinis gyventojų verslas buvo prekyba. Tauragėje buvo muitinė, per kurią iš Lietuvos į Prūsiją buvo gabenama daug javų, linų, arklių, žąsų, o į Lietuvą –įvairių prekių. XIX a. viduryje Tauragėje, prie pagrindinio plento, pastatomas pasienio miestams būdingas kompleksas: rūmų ansamblis, skirtas muitinei (1844–1847; 1852; 1866 m.), architekto Slupskio parengtas pašto stoties kompleksas su užeigos namais (1858–1861 m.), pasienio įgulos rusų stačiatikių cerkvė (1874 m.). 1843 m. pagal architekto Bruco projektą pastatoma evangelikų liuteronų bažnyčia, 1903 m. – Romos katalikų bažnyčia. Pogaisrinės Tauragės užstatyme plito mūrinė statyba, kuriai plytas tiekė Tauragės dvaro plytinė. 1871 m. Tauragės dvaro savininkas H. Vasilčikovas dvare atidarė spirito varyklą, 1877 m. pastatė garinį malūną. Nuo 1889 m. Tauragė turėjo ugniagesių komandą, kuri 1897 m. šalia naujos turgavietės pasistatė gaisrinės pastatą. 1880 m. mieste buvo parapinė ir valsčiaus mokyklos. 1898 m. H. Vasilčikovo įkurta jo vardo progimnazija, o nuo 1911 m. – gimnazija. 1910 m. įsteigiama mergaičių gimnazija. 

    Mieste 1906 m. veikė vartotojų bendrovė, kuri, praėjus metams, turėjo 240 narių. 1908 m. įsikūrė Tauragės ūkio ratelis, apie 1909 m. atidaryta spaustuvė. Veikliai reiškėsi Tauragės giedotojų draugija, turėjusi vaidintojų grupę ir chorą, kurį vedė J. Charžauskas. Pagal parengtą planą 1910 m. miestas  buvo visiškai užstatytas. Augant Tauragei, daugėjo ir gyventojų: 1833 m. gyveno 630 gyventojų, 1892 m. – 4722, 1897 m. – 6655, o prieš Pirmąjį pasaulinį karą – jau 10 000 gyventojų. XIX a. antroje pusėje Tauragė tampa nepavaldi dvarui, tačiau visiško savarankiškumo dar neturi. Tauragės miesto valdytoju tampa pasienio užkardos viršininkas. Mieste buvo įsikūręs Jurbarko pasienio muitinių apygardos štabas, kurio tarnautojų aparatą sudarė viršininkas, 4 pareigūnai ypatingiems pavedimams, sekretorius ir muitinės deputatas. Štabo viršininkui buvo pavaldi Vilniaus pasienio karinės tarnybos kareivių brigada. Tauragė priklausė Raseinių apskričiai ir iki 1919 m. buvo valsčiaus centras.  Mieste ir jo apylinkėse tautinis atgimimas prasidėjo XIX a. antroje pusėje. Per Tauragę eidavo knygnešiai, gabendami knygas. Viena pirmųjų Lietuvoje teisme nagrinėtų 1870–1871 m. knygnešių byla liečia ir Tauragę. Šioje byloje už lietuviškų knygų platinimą kaltinamas Tauragės klebonas J. Tamoševičius. 1872–1882 m. lietuviškas knygas platino Tauragės evangelikų liuteronų parapijos klebonas J. Pipiras. Jo įpėdinis kunigas Martynas Keturaitis 1882–1884 m. taip pat platino draudžiamą literatūrą, už tai buvo ištremtas į Kaukazą, iš kur ir emigravo į Ameriką. Tauragėje pastačius muitinę, joje buvo kalėjimas pasienio areštuotiesiems. Spaudos draudimo metais buvo dienų, kai sulaikydavo net 37 sienos pažeidėjus. Pirmojo pasaulinio karo metu Tauragė labai nukentėjo. 1914 m. rugsėjo 5 d. pasirodė pirmieji vokiečių žvalgai. Po dviejų dienų vokiečiai dislokavo didesnes pajėgas. Metų pabaigoje rusų armija surengė Rytų Prūsijos puolimo akciją ir, užėmusi Tauragę, pasiekė Tilžę. Vokiečių armijos vadovybė, įvertindama tai, kad pralaimi Rytų fronte, metusi keletą divizijų, 1915 kovo–balandžio mėnesiais surengė puolimo akciją. Jos metu buvo okupuota Tauragė. Prasidėjus karo veiksmams, apšaudant miestą, jis užsidegė ir sudegė iki pamatų. Pastatų išliko vos keletas miesto pakraščiuose ir gal trečdalis ankstesnių gyventojų. Iš trijų buvusių bažnyčių liko sveika tik rusų stačiatikių cerkvė. Miesto gatvių ir turgaus aikštės grindinių akmenys buvo išvežti plentui taisyti. Miestas buvo tiek sunaikintas, kad kraštą okupavę vokiečiai Tauragėje nerado patalpų savo apskrities įstaigoms kurti. Vokiečių okupacinė valdžia muitinės pastate įsteigė psichiatrinę ligoninę, miesto šiaurės vakarų dalyje nutiesė siaurąjį geležinkelį, einantį nuo Lauksargių per Tauragę, Skaudvilę į Kelmę. Geležinkelis iki Tauragės ėjo lygiagrečiai su plentu, miestą lenkė iš šiaurės. Geležinkelio stotis buvo dabartinėje Šilalės gatvėje. 1915–1916 m. liūtims paplovus geležinkelio pylimą, okupacinė valdžia siaurojo geležinkelio neberemontavo, o per miesto pietinę dalį nutiesė plačiojo geležinkelio liniją. Prie turgaus aikštės 1916 m. vokiečiai pastatė trijų aukštų administracinį pastatą, vadinamą „Ratkaus“ (liet. – Rotušė). Vokiečių okupacijos laikotarpiu per 1915 metų gaisrą nukentėjęs miesto užstatymas vyko lėtai. Iki 1919 m. buvo pastatyta tik 48 nauji mediniai pastatai.  Kuriantis nepriklausomai Lietuvai, tauragiškiai buvo aktyvūs ir tautiškai sąmoningi. 1918 metų pabaigoje sudarytas Tauragės apsaugos štabas, jam vadovavo karininkas J. Kubilius. 1919 m. sausio 10 d. atvyko pirmieji savanoriai, o sausio 15 d. – mobilizuoti karininkai bei puskarininkiai. Sausio mėnesį pradėtas formuoti 1-as Žemaičių pėstininkų batalionas. 1919 m. vasario 16 d., minint Lietuvos Nepriklausomybės vienerių metų sukaktį, Tauragėje suruoštas pirmas Žemaitijoje Lietuvos kariuomenės paradas.  Nepriklausomybės metais Tauragė pagal naują stačiakampį planą gražiai atsikūrė. Per Jūros upę pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas vietoj 1915 metais susprogdinto senojo, statyto XIX a. antroje pusėje. Miesto gatvės išgrįstos tašytais akmenimis, šaligatviai iškloti plytelėmis, įrengta dalinė kanalizacija, 1935 m. – vandentiekis, sutvarkyta Jūros upės pakrantė ir gatvių apšvietimas. Mieste atsirado monumentalių visuomeninių pastatų, suprojektuotų žinomų architektų: 1927 m. arch. E. A. Fryko geležinkelio stoties pastatas, 1932 m. – ligoninė, 1933 m. – šaulių namai (arch. K. Reisonas), 1935 m. – banko pastatas (arch. A. Funkas ir M. Songaila). Nuo 1932 m. pradeda veikti „Maisto“ fabrikas. Trečiajame dešimtmetyje mieste veikė 3 plytinės, spirito varykla, 2 saldainių fabrikai, 3 viešbučiai, 2 lentpjūvės, 3 automobilių remonto dirbtuvės, 5 malūnai, 4 vaistinės, 2 vaikų darželiai. Mieste buvo platus švietimo įstaigų tinklas – veikė kelios pradžios mokyklos, komercijos mokykla, gimnazija, mokytojų seminarija, žydų progimnazija, mergaičių amatų ir namų ruošos žemės ūkio mokykla. 1930 m. miestas pasipuošė V. Kudirkos ir V. Putvinskio paminklais, kurie sovietiniais metais buvo sunaikinti.  1923 m. Tauragėje buvo 1363 namai, 1936 m. – 872 mediniai ir 211 mūrinių pastatų. 1935 m. gyveno 6 527 gyventojai, 1939 m. – 10561 gyventojas. Tauragė buvo vienas iš greičiausiai ir gražiausiai atsistatančių nepriklausomybės miestų, kuriam 1932 m. suteikiamas antraeilio miesto statusas. Jo reikalus tvarkė gyventojų rinkta taryba su burmistru. Tauragė buvo apskrities centras su savomis įstaigomis. Tauragė skaudžiai nukentėjo 1940–1941 m. pirmosios rusų ir 1941–1944 m. vokiečių okupacijos metais. 1941 m. birželio 22 d., vokiečiams pradėjus kovos veiksmus per Tauragę, buvo suduotas vienas didžiausių smūgių. Miestas paverstas griuvėsių krūva. Dar nespėjus atsistatyti, pakartotinai nukentėjo 1944 m. spalio mėnesį. Karo metais iš miesto pasitraukė dalis gyventojų, dalis išvežta darbams į Vokietiją, dauguma miesto gyventojų žydų išžudyta. Pirmais pokario metais miestas kentėjo nuo rusų NKGB represijų. Per karą sugriauta apie 80 proc. miesto. 1948 m. sudarytas Tauragės užstatymo projektas (arch. R. Skromanas) numatė miestą atstatyti toje pat vietoje, užstatytoje po 1836 m. gaisro, tik pramoninius rajonus iškelti už geležinkelio. 1962 m. arch. J. Vanago parengtas naujas miesto planas, 1976 m. arch. P. Janulis parengė kitą projektą. Juos įgyvendinant dingo turgaus aikštė, laisvesnės teritorijos buvo užstatytos gyvenamaisiais namais, kuriuos statėsi miestą atkuriantys gyventojai. Dėl pokarinių planinės struktūros rekonstrukcijų ypač nukentėjo istorinis paveldas, kuris telkėsi dabartinėse Dariaus ir Girėno, Bažnyčių, Vytauto gatvėse. Dalis senojo užstatymo rekonstruota be specialių tyrimų, tuo sunaikinant pastatų architektūros autentiką. Dėl naujo užstatymo sunaikintos žydų, evangelikų liuteronų kapinės. Formavosi nauji miesto rajonai – Žalgiriai, Jovarai ir pramoninis. Pokaryje Tauragė virto pramonės centru. 1959 m. pastatytas daržovių fabrikas, 1956 m. – keramikos gamykla, 1963 m. – skaičiavimo mašinų elementų gamykla, atsikūrė nuo 1932 m. veikęs mėsos kombinatas ir t. t. 1959 m. Tauragėje gyveno 12 041 gyventojas, 1970 m. – 19 575 gyventojai. Atstačius sugriautą Tauragę, ji virto kultūriniu centru. Aštuntajame dešimtmetyje tvarkomas miesto centras, Jūros upės krantinė, įrengiama vasaros estrada, naujai užtvenkiama Jūros upė. 1965 m. pastatomas televizijos retransliacijos bokštas, kuris 1991 m. pakeistas nauju, galingesniu.  1988 m. gaivus atgimimo vėjas pasiekė ir Tauragę, rugsėjo mėnesį įkuriama Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1989-aisiais po daugelio metų pradedamos švęsti Vasario 16-osios iškilmės, sugrąžinami miestui senieji gatvių pavadinimai. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė atnešė naujų vilčių ir galimybių. Iš nebūties sugrįžo V. Kudirkos, V. Pūtvio- Putvinskio paminklai. Nauji paminklai įamžino tremties kankinių ir rezistencijos kovų bei jų aukų atminimą. Pamažu keičiasi miesto veidas, vis didesnis dėmesys skiriamas Tauragės istorinio palikimo išsaugojimui. Mieste savo veiklą pradėjo Mažosios Lietuvos ir Žemaičių bendrijos, politiniai kaliniai ir tremtiniai, Šaulių sąjunga.  Pamažu keičiasi Tauragė, nes kiekvieną didelę permainą pirmiausia lydi sumaištis, griūtys, netektys, o tik po to išsipildo viltys.


    PRISIMINUS TAURAGĖS KONVENCIJĄ

    1812 m. gruodžio 30 d. Tauragės dvaro Požerūnų malūne pasirašyta konvencija tarp Napoleono sąjungininko, Prūsijos armijos korpuso generolo leitenanto Johano Davido Liudviko Jorko von Vartenburgo ir Rusijos armijos generolo majoro Ivano Ivanovičiaus Dibičiaus. Pasirašyta dėl tarpusavio neutraliteto 7 straipsnių Tauragės konvencija turėjo įtakos tolimesnei Europos istorinei raidai. Napoleonas Bonapartas, sužinojęs apie Tauragės konvencijos pasirašymą, pasakė: „Tai skaudžiausia, kas galėjo įvykti ne tiek kariniu, kiek politiniu požiūriu.“

    Minint Tauragės konvencijos pasirašymo 100-ąsias metines, 1912 m. Staiginės kaime pastatytas paminklas. Paminklo statyba rūpinosi generolo Jorko proanūkis Henrikas Grafas von Vartenburgas Jorkas. Paminklo konstrukcijos iš Silezijos traukiniu atvežtos iki Lauksargių geležinkelio stoties, o iš ten 6 Tauragės dvaro arkliais atvežtos į Staiginės kaimą.

    Paminklas iškilmingai atidengtas 1912 m. gruodžio 30 d.

    Laikas buvo negailestingas paminklo išlikimui, o po Antrojo pasaulinio karo jis buvo susprogdintas. Pažymint europinės svarbos įvykį 1976 m. Požerūnų kaime pastatomas naujas paminklas. Toks svarbaus istorinio įvykio pažymėjimas tauragiškių netenkino ir buvo siekiama atstatyti senąjį paminklą. 2009 m. spalio 12 d. Savivaldybės mero potvarkiu buvo sudaryta komisija, kurios teikimu buvo pasiūlyta, iki kol bus atstatytas senasis paminklas, buvusioje vietoje pastatyti paminklo maketą. Tauragės „Rotary“ klubo nariai sutvarkė paminklo aplinką, atstatė sunykusį tiltą per Ežeruonos upelį, savo lėšomis pagamino autentiško paminklo maketą. Paminklo maketo pristatymas vyko 2009 m. gruodžio 30 d.

    Komisija sudaryta teikti siūlymus atstatyti 1812 m. Tauragės konvencijos paminklą pasiūlė įgyvendinti ir daugiau priemonių pasitinkant 200-ąsias Tauragės konvencijos pasirašymo metines.

    Paskutinį kartą informacija atnaujinta:

    2010-01-05 14:40:45

    © Visos teisės saugomos. El. p. inform@taurage.lt. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.