Arturo Valiaugos parodos „Ilgesio Žemė 2012-2013” atidarymas

Peizažas, artimas akiai ir tolimas atminčiai, slepiantis nadruvių, skalvių pilkapius, susiklostęs virš prūsų, lietuvių, prancūzų, vokiečių, rusų kaulų ir nepaklūstantis harmoningos kompozicijos dėsniams. Peizažas krašto, vis dar aptverto tvora,— stalkerio zona, į kurią patekus apima nerimas, iš prigimties atpažįstamas iš saulėlydžio medžių viršūnėse, pavasario žalumos, vasarvidžio kvapų, rudens klampynės vieškely, baltos žiemos tylos. . . Kraštas, išsaugojęs Mažosios Lietuvos legendą ir Kristijono Donelaičio atminimą Metų laiko rate. Ilgesio žemė, kur praeitis tvaresnė už dabartį.

Tiesa šiose fotografijose — ne tai, ką matai, bet tai, ką matydamas jauti.

Fotografijos projekto Ilgesio žemė, kurį sudaro paroda ir knyga, mintis — pažvelgti į Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste. Nuotraukose užfiksuotos Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado srities) vietovės yra susijusios su klasiko gyvenimu ir, tikėtina, buvo jo poemos socialinis peizažas.

Arturas Valiauga yra vienas iš nedaugelio Lietuvos fotomenininkų nuosekliai besidomintis identiteto ir tapatybės klausimais. Jo dėmesio centre – žmonių jausenos ir egzistencija tarpinėse situacijose. Kintanti sociokultūrinė situacija ir personažų būvis joje tapo pastarojo meto autoriaus vizualinių tyrimų bendru vardikliu.

Cikle „Ilgesio žemė“ autorius atsigręžia į pamatines vertybes ir kultūrinių kodų suvokimą. Arturas Valiauga savo darbų kontekstu pasirenka chrestomatinį lietuvių literatūros kūrinį – Kristijono Donelaičio „Metus“. Tokia strategija nėra populiari šiandienėje Lietuvos fotografijos tradicijoje. Arturas skirtingai nei kiti autoriai nesiekia tiesioginio faktų iliustravimo. Priartėdamas prie literatūros šedevro geografiškai, bet nutolęs laiku bei vizualiai menininkas nesirenka žūtbūtinio šešėlių persekiojimo. „Ilgesio žemės“ fotografijose mes regime fragmentiškus prisilietimus prie to, kas greičiausiai jau negrįžtamai liko praeityje, kas pergyveno kelias kultūrinės kaitos metamorfozes ir, kas vis tiek, atrodo, taip skaudžiai pažįstama bei artima. Peizažas, atitolęs vaizdas, nunykusios architektūros fragmentai, buities elementai ir prabėgusį laiką skaičiuojančios veidų raukšlės sukuria turtingą, bet nedidaktinę esančio krašto atmosferą. 

Paradoksalu, kaip viena jauniausių — betgi ir universaliausių — meno šakų fotografija kuria sudėtingą dialogą apie mūsų identiteto suvokimą, istorijos įvykių vertinimą, kolektyvinę atmintį, interpretuodama vieną sudėtingiausių lietuvių literatūros kūrinių. Šis derinys, iš pradžių galintis atrodyti tartum nesusipratimas, suartina XVIII a. mąstyseną ir XXI a. patirtį, klausia, ar egzistuoja amžinos žmogiškosios vertybės, amžinos klaidos.

Arturas Valiauga gimė 1967 m. Vilniuje, kur gyvena ir dirba iki šiol. Įgijo fototechnologijos bakalauro laipsnį Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, o 2010 m.  Vilniaus dailės akademijoje – fotografijos ir medijos meno magistro laipsnį. 

Pradėjęs dirbti ir žinomas, kaip profesionalus reklamos fotografas, nuo 1993 m. dalyvauja fotografijos meno parodose bei projektuose. Tarp jų – tokie tarptautiniai užsakomojo meno projektai kaip Tarptautinio fotografijos ir tyrimų tinklo projektas „Darbas“ (2005-2006), 4-toji Ars Baltica fotografijos meno trienalė (2008), EU-Japan Fest projektas „Japonija Europos akimis“ Nr. 11 (2009) ir kt. 

Arturo Valiaugos kūryboje dominuoja socialinio identiteto, laiko temos. 

Nuo 1999 m. A. Valiauga fotografijos projektuose nuosekliai tyrinėja socialinės, tautinės tapatybės temą, fiksuoja jos kitimo procesus ir rezultatus, vaizdu analizuoja namų, plačiąja prasme, sampratą ir jos išraiškas. Autorius stebi žmogų ir jo gyvenamąją aplinką, fotokamera identifikuoja tapatybės ženklus, tipologizuoja ją tarpinėse būsenose. Kintanti sociokultūrinė situacija ir personažų būvis joje – A. Valiaugos vizualinių tyrimų bendras vardiklis. 

Kitas A. Valiaugos atramos taškas – Lietuvos istorija, sovietmečio patirtis, tačiau jo žvilgsnis į mus supančią aplinką nėra nostalgiškas, jis neieško praeities ženklų šiuolaikinėje kasdienybėje. Priešingai, A. Valiauga nagrinėja tai,  ko neliko, tai, kas pasikeitė ir kodėl. Autorius nesistengia iš fotografijos eliminuoti dabarties ženklų ar užmaskuoti neromantiškus, netaurius, buitinius, nepatogius matyti realybės fragmentus. Lietuviškas tapatumas jam svarbus šiandieniniame, XXI amžiaus Europos, pasaulio kontekste. Galima teigti, kad A. Valiaugai būdingas sąmoningas atviras kritinis žvilgsnis į šiuolaikybę, spalvos ir laiko pojūčio valdymas, fotografijos formos ir raiškos kaita atsižvelgiant į konkrečiai temai išsikeltą tikslą.